Mūsų kūryba

Neįgaliojo jaunimo stovykla pakvietė bendrauti ir įveikti sudėtingas situacijas

70 neįgalių jaunuolių ir keletas sveikųjų jų draugų savaitę ilsėjosi ir bendravo „Jaunojo automobilininko” stovykloje, įsikūrusioje Pylimų kaime netoli Vievio. Šį kartą čia vyko 2 stovyklos – Vilniaus apskrities ir visos šalies neįgaliųjų.

Stovyklos pradžioje – kūrybingas susipažinimas

Į tradiciškai tik Vilniaus apskrities jaunuoliams rengiamą stovyklą šiemet susirinko neįgalieji ne tik iš Vilniaus apskrities (Vilniaus, Ukmergės, Grigiškių, Lentvario, Švenčionių), bet ir iš Skuodo, Kauno miesto bei rajono, Pagėgių, Garliavos, Kupiškio. Nors stovykloje buvo ir tokių, kurie čia atvyko jau 6 kartą, beveik pusė jos dalyvių – naujokai. Viena iš vadovių psichologė Vidutė Ališauskaitė pasidžiaugė, kad visi stovyklautojai greitai čia pritapo ir ėmė bendrauti vieni su kitais. Tai jiems padėjo pačią pirmąją stovyklos dieną surengti žaidimai, padedantys susipažinti, geriau pažinti save. Pradžioje jaunuoliai buvo suskirstyti į 7 komandas, į kurias pateko išsitraukę lapelius su žodžiu, kuris buvo nuoroda, kokių draugų ieškoti. Pvz., gavęs žodį „varis” stovyklautojas turėjo susirasti kitų metalų kompaniją, „Čerčilis” – kitas istorines asmenybes ir pan. Vėliau komandų nariams reikėjo išsiaiškinti kitų skirtumus ir panašumus, juos įvardinti ir pan. Laukė ir daugiau kūrybinių užduočių. V.Ališauskaitė pabrėžė, kad jai svarbu parodyti, jog į kiekvieną situaciją galima pažvelgti iš skirtingų kampų ir jei žiūri kūrybingai, rasi ne vieną išeitį. Psichologė buvo parengusi ir žinių bei profesinio orientavimo testų. Be to, susidarė didelė eilė norinčiųjų su ja pabendrauti individualiai. Didelė dalis jų – neįgaliųjų mamos, artimieji. Pasak V.Ališauskaitės, jaunimui vis dar aktualiausia tema – žmonių tarpusavio santykiai. Todėl itin populiarios stovykloje kas vakarą vykstančios diskotekos.
Nuobodžiauti čia išties nebuvo kada. Antrą stovyklavimo dieną neįgalieji buvo pakviesti pasportuoti: vyko šaškių varžybos, stovyklautojai mėtė kamuolius, lankus, žaidė smiginį ir pan. Kadangi oras tą dieną buvo itin lietingas, visos rungtys persikėlė į salę.
Tie, kurie nenorėjo sportuoti, su rankdarbių mokytoja Irena Kleinauskiene susėdo prie rankdarbių – jiems buvo pasiūlyta išmokti siuvinėti semigrafijos technika ar patobulinti jau turimus įgūdžius. I.Kleinauskienė sakė šią techniką besirenkanti todėl, kad ją lengva įsisavinti, greitai pasiekiamas rezultatas. Siuvinėti mokėsi ne tik jaunuoliai, bet ir juos atlydėjusios mamos.
Porą dienų stovyklautojai buvo išvykę į ekskursijas – važiavo į Nacionalinę dailės galeriją Vilniuje, kur jiems nemokamai buvo surengtos ekskursijos, vėliau vyko į vandens pramogų parką „Trasalis”. Vėliau, daliai stovyklautojų išvažiavus namo, stovykloje dar tęsėsi pramogos – dalyviai bendravo su psichologe, vyko orientavimosi varžybos („lobio” ieškojimas).

Stovykla – gera vieta ieškoti draugų
Skuodiškis Svajūnas Bučys į stovyklą atvyko pirmą kartą. Jis pats nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi, sunkiai vaikšto, tačiau sako nesijaučiąs neįgalus – šalia esantys žmonės priima jį tokį, koks yra. Tačiau jam nelengva žiūrėti į kitus neįgaliuosius – jaučiąs lyg ir gailestį, be to, taip tarsi žiūri iš šono į save. Svajūnas prisipažįsta norintis šio „kirmino” atsikratyti. Vaikinas džiaugiasi stovykloje greitai atradęs draugų. Šiaip gyvenime jam susipažinti ir užmegzti ryšius nelengva…
Valdas Unčiurys iš Širvintų prieš 1,5 metų patyrė skaudžią avariją, kurios metu jam buvo pažeisti stuburo smegenys. Teko iš esmės pakeisti gyvenimą – atsisakyti darbo, persikelti gyventi į kaimą pas močiutę, kur bent į kiemą rateliais gali išvažiuoti. Kol kas vaikinas iš namų išeina nedaug – sunku prisitaikyti mūsų miestuose. Valdas tikėjosi, kad šioje stovykloje bus daugiau savarankiškumo ugdymo, tačiau atvykęs pamatė, kad ji labiau skirta bendravimui. Tačiau nenusivylė.
Prieš pusmetį netikėta bėda užklupo ir Aliną Sadovskają iš Vilniaus. Jauną, ką tik ištekėjusią moterį užklupo virusinis encefalitas, prasidėjęs nuo danties skausmo. 5 mėnesius ligoninėje praleidusi Alina grįžo visiškai pasikeitusi. Dabar ji juda neįgaliojo vežimėliu. Moterį globoja vyras, labai daug padeda rūpestinga anyta. Alina tikisi intensyviai treniruodamasi per pusę metų atsistoti ant kojų. Tačiau ir dabar ji nežada nesėdėti vienoje vietoje – tuoj po stovyklos ji išvyko į Šventąją prie jūros.

Daugėja aktyvių, išsilavinusių neįgaliųjų
Kitaip gyvena Eugenijus Pyževskis iš Kauno, negalią turintis nuo vaikystės ir puikiai mokantis gyventi su alternatyviom kojom – vežimėliu. Jis visur dalyvauja, žaidžia krepšinį. Kauno specialiąją mokyklą baigęs vaikinas mokėsi kompiuterinės grafikos specialybės, tačiau kol kas nesugalvojo, kaip galėtų pritaikyti savo žinias. Eugenijus džiaugiasi atvažiavęs į stovyklą, nes čia jam daug kas įdomu, visi draugiški. Be to, aplinka pritaikyta, gyventi žmogui rateliuose patogu. Viena iš stovyklos organizatorių Elena Ivančenko pastebėjo, kad rasti stovyklavietę, kur būtų neįgaliesiems pritaikytų vietų, nelengva. Nedaug tokių ir „Jaunajame automobilininke”. Į stovyklą registravosi kur kas daugiau rateliais judančių neįgaliųjų, tačiau teko jiems atsakyti neigiamai, nes neužteko pritaikytų vietų.
Pasak J.Rostovskajos, kiekvienais metais atsiranda jaunuolių, kurie jau pavasarį ateina į draugiją ir klausia, kada vyks tradicinė neįgalaus jaunimo stovykla. Tie, kurie jau kartą čia pabuvo, ir vėl nori sugrįžti.
V.Ališauskaitė pasidžiaugė, kad per keletą metų, kada ji važiuoja į šias stovyklas, neįgalieji labai išlaisvėjo, drąsiau bendrauja, reiškia savo mintis. Ji pastebėjo, kad daugiau atvyksta išsilavinusių jaunuolių. Iš pradžių baigusių aukštąsias ar studijuojančiųjų buvo vos vienas kitas, dabar – kur kas daugiau. Psichologė mano, kad tokiems pokyčiams didelės įtakos turi ir kasmet rengiamos savarankiškumo ugdymo stovyklos – ne vienas jos dalyvis, pirmą kartą čia atvykęs, buvo labai susikaustęs, nepasitikėjo savimi, o dabar noriai bendrauja ir yra daug drąsesnis gyvenime.

Aurelija Babinskienė

 

Zyplių dvare tautodailininkus gaubė kūrybinė atmosfera

 

Plenero vadovės (iš dešinės) Joana Imbrasienė ir Eglė Kurcikevičienė.

 

Aleksandra Rakūnienė su savo karpiniu.
Egidijaus Skipario nuotr.

 

Zyplių dvare (Šakių r.) trečius metus iš  eilės vyko seminaras neįgaliesiems tautodailininkams. Lietuvos neįgaliųjų draugija šiemet čia dalyvavo 18 didelio susikaupimo reikalaujančių menų – keramikos ir karpinių – mėgėjų. Baigiant plenerą jų surengta paroda įtikino, jog buvo padirbėta išties kūrybiškai ir nuoširdžiai.

 Žirklių net naktimis nepadėdavo

Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos auksarankės Alfonsos Burneikienės pavardę turbūt žino daugelis tautodaile, amatais besidominčių Lietuvos neįgaliųjų. Ši moteris – iš tiesų devynių amatų meistrė. Bet, pasirodo, vieno – karpinių meno – ir ji iki šiol dar nebuvo įvaldžiusi. Todėl atsiradus progai tai išbandyti Zypliuose, ji nė akimirkai nesuabejojusi pasiryžo ten vykti. Moteris šypsosi, jog tai, kad apie karpinius iki tol nieko neišmanė, geriausiai paliudijo tokia detalė: į plenerą ji pasiėmė pačias geriausias žirkles tiesiais ašmenimis. O karpiniams tinka tik lenktos žirklutės… Gerai, kad plenero vadovė Joana Imbrasienė darbo priemonėmis pasirūpino. Ir dar patarė, kokias ateityje pirkti, pasiūlė išbandyti keletą jų variantų.
    Ir kitos plenero dalyvės savo vadovei negailėjo gerų žodžių. Tikra šios srities profesionalė J.Imbrasienė negailėdama dalinosi sukauptomis žiniomis, savo mokines kantriai mokė ir kaip žirkles laikyti, ir kokį popierių rinktis, ir kaip karpinį ant pagrindo perkelti.
    Vadovė plenero dalyvėms parūpino ir nemažai įvairių karpinių knygų, kad moterys susidarytų įspūdį, pajustų, prie kurių iš jų labiau širdis linksta, pasirinktų, ką panašaus pačios norėtų iškarpyti. Tiesa, kopijuoti vadovė griežtai uždraudė, o prašė kiekvienai bandyti kurti pačiai. A.Burneikienė pasakoja, kad moteris šis menas taip užvaldė, kad šios net naktimis karpė.

 Padėjo kitų menų išmanymas

    Vadovės pavyzdys ne tik įkvėpė moteris, bet ir skatino labiau stengtis. Daugeliui padėjo ir tai, kad karpymas buvo jau trečias, ketvirtas ar penktas menas, kurio jos ėmėsi. O įvairūs menai juk siejasi tarpusavyje, įvaldžius vieną, lengviau ir kitas einasi. Štai plenero dalyvė vilnietė Liudmila Kiseliūnienė – floristikos žinovė. Į Zyplius ji atsivežė ir keletą savo floristinių paveikslų. Erdvės, kompozicijos suvokimas Liudmilai greitai leido suvokti ir pagrindines karpinių kūrimo taisykles. Šiemet Tunise apsilankiusi moteris į savo karpinius pabandė įkomponuoti to krašto augmenijos elementų. Ir jai tai puikiai pavyko.
    Biržų rajono neįgaliųjų draugijoje veikia stiprus darbščiųjų rankų būrelis. Jos narės jau daug ką moka ir išmano – mezga, daro gėles, sages, karolius, piešia, tačiau karpinių meno dar nebuvo įvaldžiusios, todėl draugija į plenerą atsiuntė net 4 savo nares. Aleksandra Rakūnienė pasakojo karpiusi ne kokius nors konkrečius dalykus, o kas tuo metu į galvą ateidavo, kokia svajonė užvaldydavo, todėl jos karpiniai nebuvo į kitus panašūs. Beje, vadovei patarus karpiniams naudoti tik gerą, nepigiai kainuojantį popierių, moteris sumanė, kaip panaudoti jo atliekas – iš nuo karpinių likusių skiautelių ji sukomponavo dailius paveikslėlius.
    Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijos narė Zofija Aldona Petkevičiūtė į Zyplius taip pat ne tuščiomis atvyko. Moteris tapo, karpo, siuvinėja atvirukus, tad atvežė parodyti nemažą savo darbelių kolekciją. Ypač visus sužavėjo jos tapyba, kurios moteris ėmėsi nebaigusi jokių mokslų. Nors ir karpyme ji ne naujokė, tačiau prisipažino plenere sužinojusi daug naujo, džiaugėsi išmokusi kitokios karpymo technikos.
    Kiti įvaldyti menai – fotografavimas, papuošalų darymas, keramikos išmanymas – padėjo ir varėniškei Ritai Zlatkutei. Jos karpiniai papuošė originalius moters sukurtus atvirukus.
    Be atskirų kiekvienos plenero dalyvės karpinių, moterys Zypliuose sukūrė ir bendrą Tūkstantmečio, arba Gyvybės, medžio paveikslą.

 Pusę plenero dalyvių paviliojo keramika

 Dalis plenero dalyvių savo jėgas panoro išbandyti keramikoje. Ypač tos, kurios Zypliuose molį minkė ir praėjusiais metais čia vykusiame plenere, mat rūpėjo… pabaigti pernykščius darbus. Molis – medžiaga, iš kurios sukurtiems dirbiniams užbaigti reikia daugiau laiko. Taigi pernai nulipdyti darbeliai buvo palikti džiūti (o tam reikia bent savaitės), po to jų dar laukė glazūravimas, degimas.
    Alytaus miesto neįgaliųjų draugijos narės Elena Ražanauskienė ir Albina Jurevičienė džiaugėsi ir pernykščiais, ir šiemetiniais plenero darbais. Angeliukai, ažūriniai varpeliai, grybai, kiti žaismingi molinukai moterims iš tiesų puikiai pavyko.
    Šakietė Asta Bunikienė Zypliuose irgi ne naujokė. Dar draugijoje išmokusi keramikos pradmenų, čia ji jau taip pat antrus metus toliau tobulino savo įgūdžius. Moterį labai traukė lipdyti angeliukus, dubenėlius. Asta apgailestavo, jog sveikata jai neleido stoti prie žiedimo staklių – jomis žiesti dubenėliai būtų lygesni, dailesni. Tuo buvo galima įsitikinti žvelgiant į vilkaviškietės Loretos Vasiliauskienės, šakietės Teresės Virokaitienės dirbinius. Molį bei žiedimo stakles plenere išbandė ir A.Burneikienė.
    O štai Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijos narė Milda Kiškienė keramikos plenere ėmėsi pirmą kartą. Moterį sužavėjo dvaro teritorijoje augantis sidabrinis klevas – nusižiūrėjusi į jo lapus, Milda sukūrė originalią vazelę, pabandė atkartoti namuose turimą paveikslą. Moteris neslėpė dirbdama patyrusi didžiulį malonumą.

 Ir neįgalieji prisideda prie meno puoselėjimo tradicijų

 Keramika susidomėjusios plenero dalyvės taip pat pateko į geras rankas – su jomis dirbo ir šio meno paslapčių mokė Zyplių dvaro Keramikos studijos vadovė Eglė Kurcikevičienė. „Labai gabūs, nuoširdūs, darbštūs žmonės, – plenero dalyves apibūdino vadovė. – Dirbo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.” Pati E. Kurcikevičienė su moliu „draugauja” jau 20 metų, o Zyplių dvaro Keramikos studijai vadovauja 4-erius metus.
    Nors daugiau kaip pusė plenero dalyvių prie molio darbų sėdo pirmą kartą, tiek pačios moterys, tiek jų vadovė rezultatais liko patenkintos. Daugelis jų teigė, jog kurti padėjo ypatinga šios vietovės atmosfera, didelis dėmesys ir rūpestis dvaro svečiais. Ne be reikalo su plenero dalyvėmis atsisveikindamas jo šeimininkas Vidas Cikana sakė, jog menas čia puoselėjamas ne dešimtimis, o šimtais metų. Nuoširdžiai pakvietęs ir kitais metais neįgaliuosius atvykti į Zyplius, jis sakė tikintis, jog neįgalieji taip pat prisideda prie šios kilnios kūrybiškumo bei meno puoselėjimo misijos.

Aldona DELTUVAITĖ

Parengta pagal „Bičiulystė”, 2009, Nr.39; www.biciulyste.lt